Vartotoja rašo...

Bus proga Angel įsiminti atmintinai
1 SKYRIUS
Flaerėjų miško viršūnės

Platūs medžių vainikai dengia tą naktį švietusią menėsieną. Kai dar medžiai nebuvo numetę savo žaliųjų lapų, Flaerėjų miške buvo tamsiau negu bet kurioje kitoje vietoje. Kiekviename kampe šlamėjo krūmai nuo juose pasislėpusių žvėrelių – tai vienur koks paukštelis ar mažas žvėrelis, norintis pasislėpti nuo piktų naktinių plėšrūnų, kitur – tie patys plėšrūnai, užuodę aukas rausias. Ant stambios ažuolo šakos tupėjusi ir ritmingai ūkavusi pelėda staiga nėrė žemyn. Net tokioje tamsoje, ji pastebėjo pasimetusią mažą pilką pelytę, kuria ir pagriebė. Po kelių akimirkų aštrus pelėdos snapas perdūrė jos menką kūnęlį ir nutraukė jos gyvybę. Malonią vakarienės tylą sudrumstė keli neramūs žingsniai. Keturi jaunuoliai. Vienas iš jų skaičiavo pinigus. Jo trumpokus šviesius plaukus kedeno, tą kart, lengvas vėjelis, veidetūnojo šypsena. Jis buvo patenkintas. Kitas sunkiai tempė maišą. Vieną ranką atlaisvinęs, jis patrynė pilkas raineles turėjąsias akis ir vėl, sutelkęs visą jėgą, pradėjo tempti. Trečiasis, susiėmės už šono, norėjo kuo greičiau pasiekti namus. Į jį žvilgtelėjo šalia žingsniavusi mergina. Jos žvilgsnis buvo susirūpinęs, bet vaikinai šyptelėjo, lyg sakytų „Viskas gerai“. Išlindę iš miško, jie pasuko skirtingais keliai – vaikinai kairėn, na, o mergina dešnėn. Kai ši atžygiavo links artimiausio miesto žibinto, jau galėjai gerai išvysti dailią figūrą ir juodus, į uodegą surištus plaukus, kuriais žaidė šaltas rudens vėjas. Ji nusišluostė kraują bėgantį iš lūpos ir sulėtino žingsnį. Buvo išsekusi, bet patenkinta - kišenėje saugiai gulėjo kelios šimtinės. Nusišypsojusi pakėlė akis į mėnulį. Šis kaip niekad skaiščiai švietė, apšviesdamas miško, iš kurio mergina neseniai išėjo, medžių viršūnes. Ten saugiai galima paslėpti kelias savas paslaptis...
Na, o vaikinai taip neskubėjo. Juk vienas tempė sunkų maišą, kitas buvo sužeistas, o trečiasis užsisvajojęs žengė link savartyno.
- Mm, dar viena gera naktelė... – svajoklis, vardu Maiklas, gudriai nusišypsojo. Jis, ko gero, labiausiai džiaugėsi uždirbta suma, o gal tiesiog labiausiai nesidrovėjo to parodyti?
- Juk tai taip žiauru... – maišo tempėjas šaltai žvilgtelėjo į Maiklą.
- Jei tau tai nepatiktų – nedarytum, Čarli, - šviesiaplaukis jam staigiai atrėžė ir vėl gudriai nusišypsojo. – Juk vis dėl to – dabar kišenė pilna grynųjų...
- Tu teisus, Maiklas. Pinigai man praverčia... Gerai, kad dar tėvams nerūpi ką perku, ką darau ir panašiai. O jūsų tėvai dar to nepastebėjo? Juk keista, kad mes turim tiek daug pinigų.
- Nemanau, kad maniškaii ką nors įtaria. Gal tik linos gali ką įtart...
- Taip, tie sudaro didžiausią tėvišką įvaizdį. Nors kaip ji pati sakė, jie jį tik sudaro prieš mus...
- Mano ir nepastebi... Bet manau, kad šiandien pastebės. – raitęsis iš skausmo pasakė žaliaakis Todas. Jam tikrai buvo negerai – šone turėjo gilią durtinę žaizdą ir kartu plyšte plyšo galva. Jis ėjo šiek tiek laikydamasis už šono.
Vaikinai greit užtilo, mąstydami, ką pasakys dėl tos žaizdos Todui. Juk jos taip lengvai nepaslėpsi – kraujas, raiščiai ir panašiai. Na, jei jis ryt greit išlėktų iš namų....
- Gerai, kad dar Linda turėjo binto – ne taip jau ir persigėrė per marškinėlius. – Čarlis bandėį paguosti Todą, bet jam tai buvo nemotais. Jis norėjo kuo greičiau krist į lovą ir miegot, mat ryt jiems reikėjo į mokyklą. Jis buvo tamsių nešukuotų plaukų. Sužeistasis buvo aukščiausias iš visos jų šutvės.
Čarlis paleido maišą ir tarstelėjo kitiems:
- Maiklai, tu nunešk maišą, aš dabar lekiu namo, tau arčiau. Mokykloje susistiksime.
Abu vaikinai linktelėjo ir žengė tolyn, kol tuo tarpu, Čarlis jau lėke perėja tolyn.
- Labai skauda? – Maiklas neramiai žiūrėjo į draugą, likusį su juo.
- Tai ne, - šis piktai atsakė ir jie patraukė link savartyno toliau.

Joa ;DD Jau tuoj galėsiu mitinai iškalt. Bet net negaila ;D Pasikartosiu: Labai meniška, faina ir šeip labai įdomi ... am.. knyga ;D

čia ilgas rašinėlis

gal galima gauti visą?