***
Lyja.
Lašas po lašo kapsi žemyn. Žemė geria. Ištroškusi vėsios, gaivios drėgmės. Lašelis po lašeilio smelkias vis giliau, paliečia mažulytę sėklą. Paglosto. Pagirdo. Sėklytė pabunda. "Kas tu?", paklausia ji lašelio. "Aš-tai gyvybės fėja" atsakė šis. "Iš kur tu?" pasigirdo tylus sėklytės klausimas. "Eime, aš tau parodysiu" mirktelėjo jai lašeliukas ir nutekėjo viršun.
O tada... Tada įvyko stebuklas: mažas daigelis ėmė stiebtis aukštyn ir smulkučiais lapeliais gaudyti jį pažadinusį lašą. Pasiekė paviršių. Iškišo nosytę, pauostė, nusičiaudėjo. Išlindo saulutė ir padrąsinamai nusišypsojo daigeliui.
"Gera" nebyliai ištarė augaliukas.
"Gera" atkartojo sužaliavęs miškas. Kvepia pavasariu...
Tylus atokvėpis.
...Ir nušvito saulė tą žvaigždėtą naktį...Suspindo taip, kaip niekada lėlininko spektaklio nemačiusio vaiko akys. Apšvietė visas tamsias žmonių širdžių kerteles ir lyg nuo fotopopieriaus, ant kurio pateko šviesos, išnyko visi blogi jausmai. Tą naktį niekas nemiegojo. Visi šildėsi ramybės ir laimės spinduliuose... Bet atėjo taip nelauktas rytojus. Atėjo ir pasiglemžė žmonių Šviesą, pasaulio Laimę ir Ramybę... Vėl visus savo zombiais pavertė Pyktis, Pagieža ir karalius Melas. Žmonių širdyse vėl tapo tamsu lyg bedugnėse Tavo akyse, kuriose taip dažnai skęstu...